1 Pamoka. Augalų ir dirvos skaidytojų mityba

Ką reiškia teisingai auginti? Kaip galima sodininkystės, daržininkystės, laukininkystės pasimokyti iš gamtos? Supratę procesus, vykstančius ekosistemoje, juos turime perkelti į mūsų sukultūrintus sklypus. Keletą pamokų apie ekosistemą. Drauge bandykime įsivaizduoti kaip turėtų atrodyti daržas, kuriame veiktų tie patys gamtiniai procesai.

Žemės gyvoji gamta – tai nuolatinė anglies junginių apykaita. Žali lapai – gyvybės pradžia. Juose saulės energijos kūrenamame chlorofilo katile anglies dioksido molekulės sujungiamos į anglies junginius. Taip susidaro gliukozė ir kita organika – maistas visiems Žemės gyventojams. Kiti gyvieji padarai skaido organiką į vandenį ir anglies dioksidą išlaisvindami savo poreikiams Saulės energiją. Mūsų planeta – augalų fotosintezės planeta.

Augalų pagamintos organikos reikia ir patiems augalams. Tik keista, kad augalai gali pasisavinti tik mikroorganizmų ir grybų, kitaip vadinamų skaidytojų, apdorotus anglies junginius. Gamta patvarkiusi taip, kad gyvi organizmai vienas su kitu turi tampriai sugyventi, dalintis medžiagomis, energija. Kurti vienas kitam gyvenimo sąlygas. Kaip patarlėje: ranka ranką plauna. Iškrisi iš bendro konteksto -neišgyvensi. Visa gyvų organizmų bendrija tam tikroje teritorijoje sudaro vieną organizmą.

Gamtinėje ekosistemoje augalai per šaknis gauna angliavandenių, aminorūgščių, organinių rūgščių ir įvairių biologiškai aktyvių medžiagų. Organiką, žaliavą, pagamintą pačių augalų, virškina dirvos gyventojai. Grybai su mikrobais ją paruošia iki augalams pasisavinamos konsistencijos. Dirvoje augalų šaknys, mikrobai ir grybai persipina ir sudaro vieną visumą. Iš šios simbiozės kiekvienas gauna naudą, įdėdamas savo indelį.

Ruduo. Visa užaugusi organika – lapai, stiebai, šakų dalys – krenta ant žemės. Dirvoje numiršta gausybė senų šaknų. Skaidytojams, dirvos saprofitams, tikras rojus. Maisto iki soties. Saprofitai įsiurbia maistingus organinius junginius visu kūno paviršiumi. Bet kad būtų ką įsiurbti, pirmiausia reikia pagaminti „įsisavinamą sriubą“. Šiam tikslui saprofitai į aplinka išskiria fermentus. Šiuos biologinius katalizatorius, cheminių reakcijų greitintojus, mikrobai ir grybai skleidžia aplink save į išorę. Po paklote milijardai valgytojų virškina ir siurbia. Šios puotos metu augalai gauna daugybę maistinių ir biologiškai aktyvių medžiagų.  Augalų paviršinės mitybinės šaknys sudaro pusę, o medžių, varpinių žolių ir kitų turinčių kuokštines šaknis augalų – trys ketvirtadalius visos šaknų sistemos. Šios šaknys išsiskleidusios po paklote, tęsiasi toli už lajos ribų. Jų užduotis – greitai įsiurbti mikrobų paruoštą „sultinį“, nepraleidžiant nė vieno lašelio. Tuo tarpu giluminės šaknys iš podirvio tiekia vandenį ir mineralus. Pastaruosius ištirpino virškinamas augalinis mulčias.

Derlingumas yra aktyvus maisto įsisavinimas dirvoje, valgymas ir virškinimas. Humusas – tai tik pėdsakas, kad dirvoje būta derlingumo, bet pats beveik neturi nieko valgomo.

Grybai – geriausi skaidytojai, turintys galingiausią fermentinį aparatą, greitai prisitaikantys, atspariausi šalčiui ir karščiui. Gyvena visur kur yra drėgmės, sukurdami plačią simbiozę, išaugina tonas grybienos. Bet jie nepakenčia artos dirvos ir trąšų.

Bakterijos turi mažiau jėgos, bet laimi skaičiumi ir sumanumu. Gali maitintis įvairiais būdais: oksiduoja ir organiką, ir mineralus, gali vykdyti ir fotosintezę. Pusę saprofitinių bakterijų gauna maistą iš augalų bendradarbiaudamos su jų šaknimis.

Nuokritas, paklotę, mulčią doroja paeiliui. Pirmiausiai, pasiima savo dalį saldžių angliavandenių mėgėjai: mielės, azotą fiksuojančios bakterijos, žemesnieji grybai. Po jų seka krakmolo , pektinų ir baltymų valgytojai – stipresni grybai, bakterijos ir aktinomicetai. Galiausiai įsitraukia į skaidymą grubios ląstelienos ir lignino skaidytojai: šieno lazdelės, trichodermos tipo grybų „pelėsis“ ir įvairūs kepurietėji grybai, pvz. kelmučiai. Teliko trūnėsiai, gyslelės, bet ir jos bus suvalgytos.

Gamta darže
 

Tuo pat metu dirvoje virškinama milijonai negyvų šaknų. Jų vaidmuo dvigubas: ir maistas, ir dirvos struktūra. Jų padaryti kanalai – pirmieji dirvožemio faunos būstai ir keliai, greitkeliai naujoms šaknims, drenažas vandeniui ir „trachėjos“ dujoms. Šis tinklas, kartu su sliekų urveliais – tai pati tikriausia daugiametė dirvožemio struktūra, kurios neįmanoma sukurti jokiomis mašinomis.

Įvairiuose dirvos gyliuose taip pat egzistuoja griežta tvarka, valgytojai pasiskirstę zonomis. Jie ir gali gyventi tik savo nusistovėjusioje aplinkoje. Ardami, kasdami, kompostuodami visiškai sumaišome gyvių gyvenimą ir mums lieka nesusipratimai. Štai, pačiame apatiniame paklotės sluoksnyje sunkiausiai virškinamas maistas. Deguonies ten mažai. Stambios organikos atliekos, grybiena, mikrobų produktai ir jų fermentai susislegia, polimerizuojasi ir tamsėja sudarydami rūgštų humusą – sugeriantį dirvos kompleksą. Humusas – polimerų įvairovė. Jis kaupiasi tik vidutinio ir šalto klimato zonoje, nes čia saprofitai ir augalai nespėja įsisavinti visos organikos – žiemą miega. Drėgnų tropikų miškų zonoje humuso nėra, nes visa organika suskaidoma ir panaudojama. Pati vešliausia augmenija planetoje – aktyviausių saprofitų, o ne humuso atsargų rezultatas. Humuse energijos beveik nėra ir valgyti čia nėra ko. Jis ne maisto šaltinis, o jo nuosėdos. Tikrasis maistas šaknims – organikos virškinimo produktai, kuriuos tiekia skaidytojų „virtuvė“. Mulčias – dirvos „maitinimo cechas“. Mikrobai, grybai, dirvos fauna nepakenčia ultravioletinių spindulių, todėl apvertus dirvą, pastarųjų daugybė žūva. O mūsų pasišvaistymas su purkštuvu – pribaigia tuos augalų maitintojus, kurie dar liko.

Teisingam paklotės skaidymosi procesui būtinas deguonis. Taip susidariusiame komposte nebus patogeninės mikrofloros. Mūsų komposto krūvose vyksta bedeguoninis skaidymasis ir tai jau visai kitokia mikrobiologinė sudėtis, negu būna paklotėje gamtoje. Jei kompostuojant atsiranda dvokiantys kvapai, vadinasi procesas vyksta bedeguoninis ir veikiant patogenams susidaro nuodingos medžiagos.

Dirvos gyvūnai. Svarbiausi iš jų – sliekai. Po to vabzdžiai, moliuskai, šimtakojai, vėdarėliai, erkės, šakiauodegiai, verpetės ir infuzorijos. Jie nuolat kemša į pilvus ir perleidžia per žarnyną dirvos organiką, praturtindami ją mikrobais, fermentais ir biologiškai aktyviomis medžiagomis, kartu permaišydami, ištampydami ir išskirstydami po savo urvus. Dėl šios „gyvosios mechanikos“ į dirvą gali patekti oras, susigerti vanduo. Dėl gyvių veiklos susidaro saldus humusas – biohumusas, kuris maistingesnis ir biologiškai aktyvesnis už rūgštųjį humusą.

TRUMPAI. Pilnavertė augalų mityba tai dirvos virškinimas tiesiogine šio žodžio prasme. Prie šaknų gyvenančių mikrobų išskyros, dirvos gyvūnų mėšlas ir saprofitų virškinamieji tirpalai, įvairios biologiškai aktyvios medžiagos, sulaikytas azotas ir mobilizuoti mineralai – tai maistingas kokteilis nuo skaidytojų stalo.