4 Pamoka. Gyvūnų vaidmuo ekosistemoje

Sliekai.  Apie juos pakalbėsime pirmiausiai, nes jų vaidmuo augalams akivaizdžiausias. Pasaulyje yra priskaičiuojama apie 4000 rūšių sliekų, Lietuvoje – apie 15. Dirvos zona, kurioje gyvena sliekai vadinama drilosfera. Čia įvairūs sliekai tarp savęs dalijasi tris ekologines nišas. Paviršiuje, po mulčiu, gyvena raudoni kompostiniai sliekai. Jie gilyn į dirvą lenda tik žiemoti. Minta įvairia organika: nuokritomis, šaknimis, išmatomis. Pirmame dirvos pusmetryje gyvena šviesesni dirviniai sliekai. Jie – pagrindiniai dirvos architektai, nes išrausia gausybę vertikalių urvelių. Dirviniai sliekai maitinasi kompostinių sliekų puotos likučiais. Kompostiniai ir dirviniai sliekai kuria biohumusą, palieka kaprolitus, sukurdami biologiškai aktyvią ir maistingą dirvos zoną. Žemiausiai, iki dviejų metrų gylio, gyvena stori didieji sliekai. Jie negamina humuso, o rija jį kartu su dirva. Urveliuose palikdami kaprolitus, rausia horizontaliai. Geromis sąlygomis sliekai gyvena iki 15 metų. Veistis pradeda po 2-3 mėnesių.

Slieko kaprolitas – tai maisto koncentratas: pagrindinių elementų čia yra 7-11 kartų daugiau, negu aplinkinėje dirvoje. Tai tvirtas grumstelis, apsuptas ir prisotintas gleivių su mikrobais, fermentais, augimo stimuliatoriais ir apsauginėmis medžiagomis. Šiuose gumulėliuose tarp gausybės mikrobų, veisiasi ir azoto fiksatoriai. Sliekų gleivėse, skirtingai nuo paprasto komposto, yra fermentų, skaidančių baltymus ir riebalus. Tomis pačiomis gleivėmis sliekai sudrėkina savo urvus. Augalų šaknims šiuose urveliuose su kaprolitais, tiesiog sanatorinės sąlygos!

Dirvoje, kurią nuolat dengia paklotė viename kvadratiniame metre gali gyventi iki 50 sliekų. Vienas sliekas per vasarą geba išrausti iki 20 metrų urvų ir pagaminti apie gerą puskibirį biohumuso. Štai jums dirvos purenimo ir pilnaverčio tręšimo agregatai.

Deja ariamoje dirvoje sliekas tik vienas kitas kvadratiniame metre, nes jiems čia nėra maisto. Be to dirvos judinimas sugriauna sliekų ekologines nišas. Pagalvokit patys, kaip jaučiasi sliekai  dirvos paviršiuje, kai jie prievartą išverčiami iš pusmetrio gylio buveinių.

Kad neįsigalėtų kenkėjai

Vapsvos. Vapsvų yra iki 1000 rūšių. Ir tik kelios rūšys lipdo „popierinius“ lizdus palėpėse. Daugelis vapsvų rūšių savo lervutes maitina augalėdžių vikšrelių ar amarų „mėsa“.  Vapsvos lervutė išmintingai maitinasi riebaliniais audiniais ir apeina svarbius gyvybei organus – gyva „mėsa“ negenda. Vapsvoms patinka blizgiavabaliai, straubliukai. Tempia tokių į lizdą po 20-30 vienetų vienam vaikeliui. Šie sanitarai gyvena tuščiaviduriuose sausuose stiebuose. Deja, mes tokius linkę sudeginti, sakydami, kad dabar tai padarėm tvarką. Kitų rūšių vapsvos medžioja sprindžius ir pelėdgalvius. Po javų kerais ieško ruginukų. Ne pulkite griauti ir „popierinio“ vapsvų polistų lizdo. Lizdas kuriame yra dešimt darbininkių per parą suvartoja trisdešimt vikšrų. Įsisukusios į baltuko vikšrų vadą per tris dienas suėda iki dviejų šimtų vikšrų. Yra vapsvų rūšių, kurios landžiodamos  urvais medžioja jaunus kurklius. O vapsvos Bembex nuolat tempia savo vaikučiams šviežias muses ir aklius. Per dieną kiekviena atneša po 60-70 vienetų.

Vytis saugo sodą nuo kenkėjų

Vyčiai. Vapsvų artimi giminaičiai. Tai grakščios „vapsvelės“, dažnai plonu stiebeliu vietoj talijos, dažniausiai nedideli, o kai kurių ilgis – net mažiau nei milimetras. Vieni jų naudoja svetimus kiaušinius kaip inkubatorius saviems. Kenkėjai tiesiog negimsta. Pelėdgalvis padeda kiaušinį, o iš jo išsirita vyčiukai. Kiti vyčiai naudoja vikšrus, lervas,  lėliukes kaip maistą ir netgi kaip žiemojimo patalpas. Vikšras kramto,  stengiasi, o iš jo lėliukės vietoje drugelio išsirita vytis. Vyčiai ilgu plonu kiaušdėčiu praduria vabzdžių  lervų kūną ir padeda savo kiaušinį. Išsiritusi lervutė gyvena šeimininko viduje. Vytis rhysa – mikroskopinės gręžimo staklės. Patelė šliaužioja medžiu, stuksena medieną ir pagal garsą nustato, kur tupi ūsuočio ar kinivarpos lerva. Aptikusi ją ir įsidėmėjusi tikslią vietą, jį įsmeigia į medieną savo  centimetrinį  kiaušdėtį. Per pusvalandį ar valandą pragręžia pusę centimetro medienos, suranda lervutę ir įšvirkščia kiaušinėlį.

Vyčiai – trichogramos labai maži. Į šeimininko kiaušinį deda po kelis savo kiaušinius. Čia vystosi ir per vieną šeimininko kartą suspėja sulaukti ir anūkų ir proanūkių. Jie šeimininkais renkasi pelėdgalvių, vaisėdžių, lapsukių,  amarų kiaušinius,  puola minuojančias museles, pjūklelius ir straubliukus.  Žiemoja rudeninės kartos šeimininko kiaušinių viduje, augalų liekanose. Pavasarį prabunda anksti ir joms būtinas anksti žydinčių augalų nektaras – kaukazinių slyvų, gudobelių, žolinių augalų.  Antraip trichogramos masiškai žūsta. Paguodžia, kad vėlesnės vasaros kartos atsigauna ir sode gali išnaikinti 85% vaisėdžių. Žinoma, jei nesigriebsime sodo purkšti nuo vabzdžių. Tuomet  vaisėdžiai tik pačiaudės,  o vyčiai žus.  Vyčiai – Uskana užkrečia ankštinių augalų mėgėjų – grūdinukų – kiaušinius. Kad šie mūsų draugai gyventų mūsų pasėliuose nuo ankstyvo pavasario, turim neužarti žiemojančių kiaušinių ir auginti liucerną, lubinus, esparcetą, kurie privilios ankstyviausius grūdinukus. Kai lauksime žirnių derliaus vyčių jau bus daugiau, negu norinčių mūsų žirnių. Vytis - Telenomusa  žudo kenksmingas blakes, straubliukus.  Žiemoja augalų liekanose, dirvos paviršiuje po paklote,  po krūmais, sodo vabzdžių augalėdžių kiaušiniuose. Pavasarį maitinasi žydinčiose žolėse ir krūmuose: erškėtiniuose, salieriniuose augaluose. Yra vyčių, kurie užkrečia kolorado vabalų kiaušinėlius. Senesnius kiaušinėlius tiesiog praduria ir išgeria.

Vyčiai pajėgūs išnaikinti 90% mūsų sodų, daržų ir laukų kenkėjų. Kenkėjai negeba prisitaikyti prie šio naikinimo, bet geba prisitaikyti prie chemikalų. Bet kad vyčiai turėtų sąlygas gyventi turi turėti kur žiemoti: paklotėje, velėnoje ir žievėje. Beveik visiems nuo ankstaus pavasario reikia maistui erškėtinių ir salierinių žiedų nektaro ir žiedadulkių. Daug įvairių medingų augalų. Be nektaro patelės gimdo tik patinus. Vyčiai savaitę negavę nektaro žūsta.

Filmukas iliustruoja kaip mūsų augalus gali apsaugoti vyčiai ir plėšriosios erkės. Jei darže ir aplik jį bus palankios buveinės jiems gyventi, mes biologinę augalų apsaugą turėsime ir be specialių preparatų.

Širšuolai. Maitinasi nektaru, žiedadulkėmis ir vaisiais, bet jaunimą maitina tik „mėsa“, tai yra vabzdžiais ir jų lervomis, šliužais. Širšių – darbininkių būrys nuolat šukuoja apylinkes, griebdamos viską, ką galima nunešti į lizdą. Kaip paukščiai.

Žiogai. Jie visaėdžiai. Maitinasi augaliniu maistu, bet sočiai užkanda grambuoliais, skėriukais, svirpliais. Kas pasitaiko kelyje. Gaudo meistriškai, dažniausiai naktį.

Žygiai. Tai šliužų, kietasparnių vabalų, vikšrų budelis.  Žygių lervos – tokios pat grobuonės, tik laimikis mažesnis: įvairios smulkios lervutės, vikšriukai, maži šliužiukai. Medžioja naktį.  Ypač jų daug daugiamečių žolių pasėliuose, pievose. Kuo senesnė velėna tuo geriau. Jų, įvairių dydžių, yra apie 50 rūšių. Nedidukai žygeliai per naktį gali suryti iki 150 straubliukų kiaušinių. Šie plėšrūs vabzdžiai medžioja ir kolorado vabalus. Tinka ir kiaušiniai, ir lervos. Žygiai jūsų paseliuose tikrai neleis ramiai gyventi pažemio lapgraužiams, tame tarpe ir augalėdėms  blakėms. Bus išrankiotos ir dirvoje tūnančios lervos. Netgi jauniems kurkliams nuo stambių žygių yra riesta. Gyvena ir žiemoja velėnoje, neartame dirvone ir augalų liekanose.

Skruzdėlės. Jų yra virš šimto rūšių. Yra gebančių augintis grybus, veisti cukrinius amarus ir skydmarius. Miškinės rudosios skruzdėlės iš bado gali ėsti ir grybus, ir žalumynus, bet mieliau medžioja „mėsą“. Jos noriai apsigyvena gamtiškai prižiūrimuose soduose, kur dirva nedirbama, nedeginami lapai ir yra jaukių vietų: akmenų, senų lentų ar rąstų. Miške rudosios skruzdėlės suėda daugiau vabzdžių ir šliužų, negu visi kiti plėšrūnai. Ėda kiaušinius, lervas, suaugusius vabzdžius, atima amarus iš skruzdžių amarų augintojų. Jei jūsų sode apsigyvens rudosios miško skruzdės, turėtumėt kelti puotą, nes sodas tampa artimas gamtinei ekosistemai.

Boružės. Virš dvidešimt rūšių boružių su apetitu taršo amarus, skydamarius, tripsus. Daugelis mėgsta kolorado vabalų kiaušinius, ėda erkutes. Viena boružė per parą suėda 100-200 amarų. Patelė per sezoną padeda po 500 kiaušinėlių. Kiekviena lervutė kol užauga suėda po 500 amarų. Žiemoja žievėje, drevėse ir įvairiose ertmėse, miškų ir sodų paklotėje. Pavasarį minta pirmaisiais amarais,  žiedų nektaru ir žiedadulkėmis. Masiškai žūsta nuo pesticidų.

Plėšriosios blakės. Jos suranda auką, įbeda į ją vamzdišką snapą ir iščiulpia. Tinka amarai, erkės, vabzdžių kiaušinėliai, lervos ir  suaugę. Gyvena pievose, laukuose ir medžių vainikuose. Žiemoja velėnoje ir nukritusiuose lapuose.

Plėšriems vabzdžiams, geriausiems mūsų auginamų augalų ir derliaus saugotojams, reikalingas maistas iš žiedų. Turim pasirūpinti kad, augtų plotai salierinių ( krapai, kalendros, kmynai, morkų, pastarnokų, gelsvių sėklojai,  builiai, garšvos) ir kitų medingų augalų (ramunės, ežiuolės, topinambai, gudobelės, kaukazinės slyvos ir kt.). Turim palikti vietų kur galėtų jie netrukdomi gyventi: nešienaujamos žolės salelės, juostos krūmokšnių, šieno ar šiaudų krūvelių. Šienaujant geriau šienauti dalgiu ir juostomis, kad vabzdžiai spėtų migruoti į saugesnę vietą. Dirvos nearti ir nekasti. Ji turi būti nuolat apdengta šieno, lapų, pjuvenų, šiaudų paklote. Ir jokių pesticidų!

Plėšriosios erkės. Puikiai naikina augalėdes erkes, amarų ir tripsų kiaušinius. Jų yra laukuose, soduose, daržuose. Medžioja obelyse, slyvose, uogakrūmiuose. Medžioklę pradeda teigiamoje temperatūroje.

Vorai. Jie sode naikina ypač skraidančius vabzdžius. Nebijo šalčio ir vos temperatūra tampa teigiama, jau medžioja. Dauginasi kartą per vasarą. Nuo nuodų masiškai žūva.

Varlės ir rupūžės. Minta plėviasparniais, drugių lervomis, dvisparniais, moliuskais. Sunaikina daug žemės ūkio kultūrų kenkėjų. Maitinasi naktimis ir lietingomis dienomis. Ypač daug daržo kenkėjų sumedžioja rupūžės. Joms patinka net ir koloradai. Rupūžėms reikalingos paunksmės po augančių augalų lapais, pūvančių šakų krūvomis. Neturėtume jų trikdyti ir žudyti vejapjovėmis. Ariamame ir kasamame darže joms nėra gerų buveinių, todėl čia jas aptiksime retai.

Šitaip Jūsų kenkėjai būtų suvalgyti darže :)

Driežai. Kaip ir paukščiai suėda daug vabzdžių. Medžioja vabalus, kurklius, muses, drugius, šliužus, įvairias lervas, ir neskanias. Bekojų driežų – gluodenų nereikėtų painioti su gyvatėmis. Jei darže gausu mulčiaus, yra šakų žolėje, akmenų, jie gali įsikurti. Tai tikri daržo sanitarai.

Šikšnosparniai. Jie vertingiausi naktinių drugelių ir vabalų naikintojai. Medžioja prieblandoje ir naktį. Ėda grambuolius, pelėdgalvius, vaisėdžius, lapsukius, uodus – šimtus per naktį. Jiems reikia nesandarių palėpių, rūsių, tai pat drevių ir senų medžių.

Vabzdžiaėdžiai žinduoliai. Kirstukai per naktį suėda tris kartus daugiau negu patys sveria, kitaip nusilpsta iš bado. Jų racionas: sliekai, šliužai, įvairios lervos ir vabzdžiai dirvos paviršiuje ir paklotėje. Ežiai minta ne tik racionu tinkančiu ir kirstukams, bet ir pelinius graužikus. Jiems reikia ramių vietų su pūvančiais medžių kamienais ir šakų krūvomis.

Paukščiai. Visi, net ir grūdlesiai, savo jauniklius maitina tik vabzdžiais. Žvirbliai lesa amarus. Paukščiai neįkainuojama nauda mūsų kuriamoje sukultūrintoje ekosistemoje. Jei turės kur gyvent plėšrieji paukščiai, varnėnai ir strazdai, neš sodui tik laimę. Ir vėl jokių nuodų. Jie per mitybos grandines sunaikina tiek vabzdžialėsius, tiek pelinių graužikų medžiotojus.