Realybė: mes pabėgome nuo gero maisto

„Didžioji srovė“ prekyboje, selekcijoje ir žemės ūkio pramonėje, mus galvotrūkščiais neša nuo kokybiško maisto.

Apie vaisių ir daržovių kokybę daugiausiai gali pasakyti mūsų pojūčiai. Mes turime tai, kas neprilygs jokiems tyrimų prietaisams. Skonio ir kvapo gama liudija apie turtingą vaisiaus ar daržovės cheminę sudėtį. Tereikia valgant atkreipti dėmesį į tai ką jaučiame, degustuoti, palyginti.

Pakalbėkim apie tai, kas atitolina mus nuo gero skonio, o tuo pačiu ir nuo turtingos sudėties maisto.

Veislių kūrimo akcentai

Kuriant daržovių, vaisių, uogų veisles,  visų pirma kreipiamas dėmesys į atsparumą ligoms, derlingumą, transportabilumą, pritaikymą mechanizuotiems priežiūros ir derliaus nuėmimo darbams. Skonis yra prie paskutiniųjų dalykų. Kai jau pasiekiama veislių požymiuose savybės, kurios tenkina pramoninį auginimą, tiekimą, pardavimą, veislėje skonio ir nelieka. Yra toks dėsnis – viskas gerai būti negali. Štai prekybos centre nusiperki pomidorą, ragauji, o jis stora paviršine odele, na daugiau plastmasinis daiktas, negu daržovė. Nei  aromato, nei skonio.

Sėklų prekyboje gali būti tik sertifikuotos  veislės. O sertifikuotos – tai dar nereiškia, kad turi dominančias savybes. Daržininkai mėgėjai imasi kurti savo veisles. Bet tokių sėklų mainai ar prekyba yra draudžiama Lietuvos įstatymais.

Kokybė šviežume

Salotos

Jei neturi savo daržo ir negali kasdieniam stalui pasiimti gėrybių tiesiai iš ten, tuomet greičiausiai jas perki parduotuvėje ar turguje. Ne paslaptis, kad vertingiausi vitaminai, bioaktyvios medžiagos skyla, nyksta. Ko daugiu laiko praeina nuo nuėmimo iki suvartojimo, tuo prastesnį maistą turėsime. Prekybininkai ir tiekėjai negali leisti tokių nuostolių, kad jų produkcija ims ir suges neatnešusi pelno. Griebiamasi chemikalų, kurie leidžia ilgiau išlaikyti daržoves, vaisius, uogas geros prekinės išvaizdos ir nepūnančias.

Todėl ir vietinės kultūros yra nepalyginti vertingesnės, negu egzotiniai vaisiai atvežti iš už jūrų marių. Geriau šviežias lietuviškas obuolys, negu ispaniškas apelsinas, geriau serbentas, agrastas, negu atvežtinės vynuogės.

Už vietinius

Gamtoje išgyvena organizmų bendrijos prisitaikiusios prie aplinkos sąlygų. Pavieniai organizmai neišgyvens. Vietinės ekosistemos dalis yra ir žmogus. Jam gerai būtų suprasti ką diktuoja gamta. Gyvename atšiauriau, turime trumpus šilumos sezonus, daug lietaus, ilgą periodą su daug tamsos. Vietiniai augalai mums siūlo rūgšties, kartumo: šermukšnis, putinas, laukinės obelys, bruknės, spanguolės. Tarp laukinių augalų sunkiai rasime saldumo. Ar tai nereiškia, kad mums, šiauriečiams, jo mažiau ir reikia? Puiku yra išmanyti ir panaudoti maistui ne tik daržo kultūras, bet ir ypač turtingus vietinius laukinius augalus. Mums reikalingas maistines medžiagas gamta yra sukaupusi šiuose mūsų sugyventiniuose. Vaikymasis atvežtinių vaisių ir daržovių – tai stambūs šuoliai tolyn nuo gero maisto.

Išvaizda apgauna

Norime tik gražiausių, didžiausių? O ar žinote, kad tie gražuoliai obuoliai iš Lenkijos, kurie saugyklose laikomi iki 2 metų, įvairiomis progomis yra gavę mažiausiai 8 kartus chemikalų. Štai kokia tobulumo kaina. Manau, natūraliai užaugęs obuolys, paženklintas rauplės ar vikšrelio, tikrai drąsiai gali būti vertas ir mūsų gomurio. Prekyboje daug galime rasti pavyzdžių, kad dėl prekinės išvaizdos ir kitų savybių, kurios atkreiptų pirkėjo dėmesį, paaukuojama tikra produkto kokybė. 

Augalo auginimas nuolatinio streso sąlygomis

Kultūriniai augalai auginami dykumos sąlygomis. Štai plyti bulvių laukas. Bulvės, aplink jas plika dirva. Tai užkepina saulė, tai užplaka lietus. Nėra čia sąlygų mikroorganizmams, kurie būtini, kad bulvės būtų apsaugotos nuo ligų ir kenkėjų. Jokių mikrobų, kurie fermentuotų nuokritas ir gamintų bulvėms maistą. Pripilam trąšų, nupurškiam nuo piktžolių, nuo kolorado, nuo maro. Auga bulvės, ką darys. Šios bulvės egzistavimas palyginus su augalo gyvenimu gamtinėje bendrijoje (pavyzdžiui – pievoje), primena širdies darbą, kuri plaka maitinama fiziologiniu tirpalu chirurginiame dubenyje. Taip auginami mūsų kultūriniai augalai turi vaisiaus ar daržovės išvaizdą, bet neturi savo vertingo turinio. O chemikalai! Tegu niekas nemeluoja, kad jie neva ekologiški, nekenksmingi. Taip nebūna!

Nikolajus Kurdiumovas, daug dirbantis ir rašantis gamtinės žemdirbystės temomis, pastebėjo, kad tradicinė žemdirbystė – tai nuolatinė kova su gamta. Gamta nepakenčia monokultūros, todėl mūsų ariamuose daržuose auga mūsų nekenčiamos piktžolės. Bet gamta tik mums rodo, kad dar mūsų daržas gali atsigaut iš žaizdų ir sukurt bioįvairovę.  Sodus puola kenkėjai. Bet tai tik rodo, kad nėra sode plėšrūnų, kurie mielai pastaruosius sušveistų. Mes griebiamės purkštuvo. Manome laimėję, karą prieš kenkėjus. O iš tikrųjų sunaikinome ir tą paskutinį plėšrūną, kuris norėjo mums padėti.

Mes galvojame, augalams reikia tik druskų, kuriose yra azoto, kalio, fosforo ir jie puikiai augs. Pilam trąšas, kurių dalis toj pat išplaunama, kita dalis – sujungiama į netirpius junginius. O ištirpusios druskos konfliktuoja ir konkuruoja – blokuoja viena kitų druskų pasisavinimą.

Ar galime ką nors pakeist?

Galime patys auginti daržoves, uogakrūmius, sodą kitaip, sukurdami darže gamtines sąlygas. Tai nesunku, bet - įdomu. Pirmiausiai reikia pastudijuot natūralioje ekosistemoje vykstančius procesus ir panaudojus proto jėgą, gamtos dėsnius pritaikyti savo tikslams.  Taip baigsim kovą prieš gamtą ir darže įsivyraus taika. Gamtinės žemdirbystės būdu užsiauginsime puikaus šviežio maisto, o kai kurių skonis nustebins: morkų, ridikėlių, pomidorų, agurkų, braškių, salotų, špinatų. Jus sušuksit: „Nė nežinojau, kad tikras jų skonis turi būti štai toks!“

Jei negali užsiauginti, ieškok išmanančio sąžiningo augintojo, kuris tau užaugintų, o tu pas jį nupirksi. Gal skirsi keletą dienų per sezoną ir talkoms pas augintoją. Turėsi ne tik gero maisto, bet ir gerų emocijų. Užtenka tenkintis parduotuviniu maistu!