Gamtinės žemdirbystės vinis

Kodėl gamtinė žemdirbystė? Kas tai? Prasimanymai ar racionalumu grįsta žemės ūkio technologija. Ar per mažai pavadinimo “ekologinė žemdirbystė’?

Pasigilinkime kaip sukasi pievos ar miško gyvybės ratas. Žalieji augalai turi savyje įrenginius, kurie anglies dioksidą ir vandenį sujungia į sudėtingus junginius. Iš šių junginių susidaro lapai, stiebai, kamienai, šakos: viskas kas yra augalas. Iš paprasčiausio anglies dioksido ir vandens susidaro augalų struktūros ir energija jų gyvybinėms procesams palaikyti. Šių neįmantrių medžiagų susijungimo pagrindas - šviesa. Įvairių medžiagų sudarymui dar reikės daugelio vandenyje ištirpusių mineralų, bet svarbiausias kertinis elementas yra anglis. Girdžiu pasaulį pergyvenant dėl šiltnamio efekto. Šio efekto vienas iš kaltininku yra anglies dioksidas. Bet kam gi mes jį paleidžiame į atmosferą, kad jis mus neramintų, kai jo taip reikia augalams? Na ties savimi vis mažiau paliekame vietos miškų, pievų, pelkių sąžalynams. Gamtinėje žemdirbystėje kuriamas daržas panašus į pievą, o sodas - į mišką. Ar tai tik laukinę gamtą mėgstančiojo dizainas? Kur čia praktiškumo vinis?

Anglies, įjungtos į įvairių medžiagų struktūras, reikia visiems kas gyvas. Visi šlamščiame augalus tiesiogiai arba gyvūnų perdirbtus - mėsos, kiaušinių, pieno ar jo produktų pavidalu. Taip augalų sugaudyta ir pritaikyta gyvybei anglis, persikelia į gyvūnus ir žmones. Anksčiau ar vėliau nunyksta augalai ar jų dalys: lapai, vaisiai, žolė. Nunyksta augalus valgantys arba išeina į aplinką jiems nereikalingi dalykai. Visa tai maistas negyvos organikos megėjams. Tai gausybė makro ir mikro grybų, bakterijų, pirmuonių, sliekų na ir labiau įžiūrimų padarų, tokių kaip vedarėliai, mėšlavabaliai ir maitvabaliai. Ši skaidytojų armija vis ką nors iš nuokritų maistingo randa sau, kol buvusi organika vėl tampa anglies dioksidu, vandeniu ir vandenyje tirpstančiais mineralais. Visų pastarųjų medžiagų ir vėl augalai ieško savo šaknimis ir lapais. Taip ir sukasi gyvybės ratas.

Ar surasime šį gyvybės ratą kultūriniuose pasėliuose? O daržiukuose prie namų ar kolektyviniuose soduose? Ar gali juose gyventi negyvos organikos kramtytojų armija? Ar yra tuose daržuose ir pasėliuose įvairios negyvos organikos: lapų, šieno, šiaudų, medienos atliekų, pasmulkintų šakų? Jei ne, tai iš karto suprantame, kurioje vietoje nutraukėme žemės ūkio gamtiškumą ir pridėjome dirbtines trąšas, kad kompensuotume negailestingą trūkumą. Bėda ritasi paskui bėdą. Pasirodo, kad tik mikroorganizmų pasaulis glaudžiai bendraudamas su augalų šaknimis sukuria vitaminus, daugelį kvapiųjų, skoninių medžiagų. Jei ištirsime salotas užaugintas gamtiniame darže, nuravėtame tradiciniame darže ir hidroponiniame šiltnamyje, rasime stulbinančius skirtumus vis prastėjimo linkme.

Antras gamtos aspektas - bioįvairovė. Miškas ir pieva yra sveika, kai ten knibžda įvairūs gyvūnai ir gyvūnėliai, auga dešimtimis rūšių augalų, o paklotėje ir dirvoje pilna mikroorganizmų. Kiekvienas atlieka savo vaidmenį. Jei žmogus įsikiša ir ką nors patraukia, griūčiai nėra galo. Štai valstybinio įstatymo parėdimu puolame naikinti šernus. Nė metai nepraeina, kai skundžiamės dėl vilkų padarytos žalos.

Sodas ir daržas augs sveikas ir gyvybingas, kai juose puoselėjama bioįvairovė. Apie tai konkrečiau kitose temose.