Trumparegiškas ūkininkavimas. Gydant apmirusią dirvą

Dirvos erozija – tai dirvos derlingumo komponentų naikinimas. Dirvos erozija gali vykti dėl vėjo, vandens, saulės aktyvumo poveikio. Taip išpustomas, išplaunamas ar išdžiovinamas aktyvusis dirvos paviršius. Aktyviajame dirvos paviršiuje yra humusas, mikroorganizmų paruoštos trąšos augalams. Tai - dirvos derlingumas

Vėjo, vandens ir saulės įtaka.

Vėjo erozija – reiškinys, kai medžiagą nuneša vėjas. Vėjo erozija yra dvejopa. Pirmiausia, vėjas pakelia ir nuneša palaidas paviršiaus daleles į kitą vietą. Vėjo nešamos kietos dalelės trenkiasi į kietus paviršius ir juos dilina.

Vietovėse, kur stinga vandens, augalų danga būna menka ir nepakankama, kad sustabdytų vėją palei veikiamą paviršių. Kovojant su vėjo erozija sodinamos apsauginės medžių juostos, statmenos vyraujančiai vėjų krypčiai.

Gamtinė dirvos erozija vyksta labai nežymiai. Ji nesutrikdo medžiagų apykaitos sausumos ekosistemose, nes dirvožemis retai lieka plikas, be augalinės dangos. Miško medžių lapai, tankūs krūmai, žolės, samanos saugo dirvožemį nuo ardomojo vėjo ir lietaus poveikio. Kai lietaus lašai, prasiskverbę pro miško ardų augalus, pasiekia žemės paviršių, jų energija būna išsekusi ir ardomoji galia prarasta. Miške, pievoje su šaknų raizgalyne negali įsisiautėti ir vėjas.

Žmogaus veiklos sukeltos dirvožemio erozijos padariniai kur kas sunkesni. Ypač daug dirvos prarandama dirbamuosiuose laukuose, esančiuose ne prie miškų, nes lietus ir vėjas čia labiau įsisiautėja. Panašiai veikia ir polaidžio ar liūčių vanduo.

Kaip atpažinti eroduotą dirvą? Eroduotoje dirvoje skurdžiai auga augalai, geriau auga samanos. Jei tai sunkesnis dirvožemis, žemė būna suskeldėjusi.

Kaip išvengti erozijos?

Ką daryti jei jums tenka įsikurti „sergančioje“ dirvoje?

Dirbami plotai turėtų būti atskirti krūmynų, miškelių, medynų gojelių. Kur dirvos labai eroduotos, reikėtų vietoj dirbamų laukų įrengti ganyklas arba apsodinti tas vietas mišku. Didelėse lygumose, kur gali stipriai įsisiautėti vėjai, reikia sodinti medžių ir krūmų juostas, sulaikančias vėjus ir neleidžiančias nupustyti dirvožemio.

Labai dirvai žalingi daugiahektariniai ištisai dirbami laukų plotai.

Kuo ilgiau, nuėmus derlių, dirva lieka nesodinta, tuo daugiau nupustoma arba nuplaunama viršutinio, derlingiausio dirvožemio sluoksnio. Labai svarbu, kad dirva kuo trumpesnį laiką būtų plika, be augalinės dangos.

Arimo erozija. Ariant kalvotose, banguotose vietovėse dirvožemis lėtai stumiamas žemyn. Todėl kalvų viršūnėse dirvožemio sluoksnis plonėja, papėdėse – storėja. Arimo eroziją stiprina lietaus erozija, sausringesnėse ir labiau vėjuotose teritorijose – ir vėjo erozija.

Gamtinės žemdirbystės atveju dirva niekuomet nelieka plika. Pasėliai įterpiami tarp pievų, tarp vaiskrūmių, vaismedžių, medynų – taip susidaro užuovėjos, stabdoma lietaus energija.

Jei daržų pasėlius norima įkurdinti šlaite, reikia formuoti terasas su nuolydžiu į šlaito pusę. Taip sustabdysime dirvos sluoksnių slinkimą nuo šlaito.

Saulės įtaka dirvožemiui. Šviesa augalams būtina, bet jei esant aktyviai radiacijai ir kaitrai trūksta vandens, augalai perkaista. O saulės radiacija ir kaitra visiškai yra pražūtinga dirvos organizmams. Jei dirva lieka neapdengta pakankamu kiekiu mulčio arba augaline danga, dirvos organizmai žūsta, o juos vėl atkurti gali per metus ir nepavykti.

Suslėgimo efektas. Sunkiosios technikos naudojimo pasekmės.

Dirvų derlingumą ir tinkamumą augalams augti naikina sunkiasvorė žemės ūkio technika. Ypač molinguose dirvožemiuose esant didesnei drėgmei

Kas blogo vyksta suslėgtame dirvožemyje?

Suslėgtame dirvožemyje labai pablogėja oro apykaita, o CO2 išsiskyrimas sumažėja iki 1,5 karto. Labai suprastėja laidumas vandeniui. Suslėgtame sunkaus priemolio dirvožemyje vandens laidumas gali sumažėti nuo kelių iki keleto tūkstančių kartų. Limnoglacialinės kilmės priemoliai ir moliai, kurie apskritai mažai laidūs vandeniui, dėl gilesnių sluoksnių suslėgimo gali visai nepraleisti vandens. Drėgmė greičiau išgaruoja negu filtruojasi gilyn iki drenažo, gruntinis vanduo negali pakilti iki augalų šaknų, padidėja paviršinis vandens nuotėkiai.

Suslėgtas dirvožemis pavasarį ilgiau neišdžiūsta, o vasarą labiau nukenčia nuo sausrų ir liūčių. Suslėgtuose molinguose dirvožemiuose sausringais periodais labai supleišėja ne tik paviršiniai, bet ir gilesnieji sluoksniai. Tiek dėl padidėjusio paviršinio vandens nuotėkio, tiek ir dėl vandens nuotėkio per gilius plyšius nuplaunama daug dirvos derlingumo.

Dėl intensyvesnio drėgmės kilimo kapiliarais ir padidėjusio išgaravimo, suslėgtų dirvožemių temperatūra būna 1–2 oC žemesnė.

Suslėgti dirvožemiai laidesni šilumai ir dėl to didesni temperatūros svyravimai neigiamai veikia augalus jų vegetacijos pradžioje. Dėl suslėgimo didėjantis dirvožemio kietumas lemia augalų šaknų sistemos vystymosi ir augalų augimo sutrikimus, didina pasipriešinimą dirvą dirbant. Didėjant suslėgimui, dirvožemio kietumas gali padidėti kelis kartus. Suslėgtos, sugadintos struktūros dirvos paviršiuje pavasarį po gausesnio lietaus susidaro kieta pluta, kuri ypač kenkia dygstantiems augalams.

Dėl tų pačių priežasčių, nespėjus susigerti vandeniui, žiemą dirvos paviršiuje dažnai susidaro ledo pluta, po kuria dėl deguonies trūkumo augalai žūsta.

Padidėjęs dirvožemio suslėgimas pablogina mikroorganizmų veiklą ir kartu sulėtina organinių medžiagų mineralizaciją. Sunkiuose dirvožemiuose dėl to dažnai susidaro anaerobinės sąlygos. Dėl jų rūgštėja dirvožemis, augalų šaknims trūksta deguonies, atsiranda ir kaupiasi anaerobiniai metabolitai. Suslėgtame dirvožemyje labai sulėtėja gumbelinių bakterijų veikla ir pupiniams augalams pradeda trūkti azoto, jų augimas sutrinka. Dėl nepalankių sąlygų suslėgtame dirvožemyje labai sumažėja sliekų.

Gydant apmirusią dirvą:

Vadinamąjį biologinį dirvožemio purenimą geriausiai atlieka giliašakniai augalai: liucernos, dobilai ir kt. Aktyviai suslėgimą mažina ir kai kurie vienmečiai pupiniai (pupos, lubinai) ir bastutiniai (rapsai, aliejiniai ridikai, garstyčios) augalai.

Labai gerai yra įterpti daug organikos: lapų, šiaudų, šieno, o ypač su trupučiu galvijų mėšlo.

Dirvos sluoksnių sumaišymo pasekmės.

Tradicinėje žemdirbystėje žemės dirbimui naudojamas arimas. Arimo metu viršutinis dirvos sluoksnis atsiduria dešimties – penkiolikos centimetrų gylyje, o tas sluoksnis, kuris buvo gyliau patenka į paviršių. Dirvos padarėliai, kuriantis dirvos derlingumą prisitaikę gyventi siaurose sąlygose. Vieni gyvena dirvos paviršiuje, kiti šiek tiek gyliau, kiti – 15 cm. gylyje. Sumaišius sluoksnius organizmai žūsta, nes patenka ne į sau įprastas sąlygas.

Jų didenybės dirvos mikroorganizmai – dirvožemio kūrėjai, žūsta apvertus dirvos sluoksnius, apšvietus saulės ultravioletui, pasišvaisčius purkštuvu su chemikalais.

Augalų visavertei mitybai ypač svarbi mikorizė, tai yra abipusė sąjunga su dirvos mikrogrybais. Ko mažiau judinama dirva, to sėkmingiau vystosi mikrogrybų grybiena.

Ariamoje dirvoje grybai gyventi negali. Arimas – griaunantis natūralią ekosistemą žemės naudojimas. Kultūriniai augalai be mikorizės gerokai kenčia.

Įvairiuose dirvos gyliuose taip pat egzistuoja griežta tvarka, valgytojai pasiskirstę zonomis. Jie ir gali gyventi tik savo nusistovėjusioje aplinkoje. Ardami, kasdami, kompostuodami visiškai sumaišome gyvių gyvenimą ir mums lieka nesusipratimai.

Dirvos užteršimas chemikalais.

Mokslinikai valstybiniu ir ES mastu atskleidžia tyrimų išvadas:

• mažėja organinė anglis dirvožemyje ir nyksta dirvožemio biologinė įvairovė;

• vyksta dirvožemio druskėjimas bei natrėjimas (natrio kiekio padidėjimas) ir dirvožemio tarša (sunkiaisiais metalais ir pesticidais arba per didelis nitratų bei fosfatų kiekis).

• vyksta greita dirvožemio degradacija.

Ar tai nereiškia, kad būtina keisti nusistovėjusias ūkininkavimo formas?

Druskožemiai.

Tręšiant mineralinėmis trąšomis, vieni elementai toj pat išsiplauna, o kiti tiesiog susijungia į netirpius junginius.

Ištirpusios druskos konfliktuoja ir konkuruoja – blokuoja vienos kitų pasisavinimą.

Augalams toli gražu ne tik druskų reikia. Iš gyvos dirvos augalai gauna ir angliavandenių, aminorūgščių, organinių rūgščių ir įvairių bioaktyvių medžiagų.

Naudojant mineralines trąšas puse trąšų dirvoje įjungiama į druskas sugeriančius kompleksus (DSK). Šie DSK rūgština dirvožemį, blogina fizines ir chemines jo savybes. Kad tai įspręsti tenka arti, kalkinti, purenti ir dar daugiau tręšti.

Kaip atrodo negyva dirva.

Gyva dirva susideda iš augalų, mineralų, grybų, sliekų, vabzdžių ir kitų, be galo ir cikliškai naudojančių vienas kitą.

Žemės paviršius, patyręs anksčiau išvardintas negandas netenka dirvos gyvybės, natūraliai susidarančių mineralų, netenka palankios augalams struktūros. Tai negyva dirva.

Ji gali išauginti augalus tik renimuota mineralinėmis trąšomis. Tik bėda ta, kad tokios daržovės neturės vertingų maistinių savybių, nes jų nėra iš ko sukurti nesant subalansuotų visų mineralų ir vitaminus kuriančių mikroorganizmų. Be to tokiame vaisiuje ar daržovėje bus pesticidų ir trąšų likučių.

Po tokios auginimo technologijos lieka dar labiau nualinta dirva, kuri auginimui pareikalaus dar daugiau trąšų ir pesticidų.

Mūsų kultūriniuose laukuose ir daržuose sunaikinti gamtiniai procesai. Grybai neišgyvena, gyvūnijos mažai, o pusė mikrofloros – patogeninė.